Oksidacinis stresas: priežastys, simptomai ir kaip jo išvengti

Oksidacijos procesai organizme vyksta kiekvieną dieną – tai natūrali daugelio biologinių reakcijų dalis. Jų metu susidaro laisvieji radikalai, kurių kiekį organizmas reguliuoja pasitelkdamas antioksidacinius apsaugos mechanizmus. 

Oksidacinis stresas atsiranda tada, kai sutrinka pusiausvyra tarp laisvųjų radikalų susidarymo ir organizmo gebėjimo juos neutralizuoti. Moksliniuose tyrimuose oksidacinis stresas siejamas su įvairiais ląstelėse vykstančiais pokyčiais, todėl jis plačiai nagrinėjamas senėjimo procesų bei įvairių sveikatos būklių kontekste.

Šiame straipsnyje sužinosite, kas yra oksidacinis stresas, kokios jo priežastys, kokie požymiai gali būti su juo susiję bei kokie kasdieniai įpročiai svarbūs palaikant organizmo pusiausvyrą.

Oksidacinis stresas – tai būsena, kai organizme sutrinka pusiausvyra tarp laisvųjų radikalų susidarymo ir organizmo gebėjimo juos neutralizuoti pasitelkiant antioksidacinę apsaugą. Kai laisvųjų radikalų susidaro daugiau, nei organizmas pajėgia suvaldyti, jie gali prisidėti prie ląstelių komponentų – lipidų, baltymų ir DNR – oksidacinės pažaidos. 

Kad geriau suprastume, kodėl atsiranda oksidacinis stresas, pirmiausia verta paaiškinti, kas yra laisvieji radikalai.

Laisvieji radikalai – tai nestabilios molekulės, turinčios nesuporuotą elektroną. Dėl šios savybės jos labai reaktyvios ir gali sąveikauti su kitomis organizmo molekulėmis, o esant jų pertekliui – prisidėti prie oksidacinės pažaidos. 

Viena svarbiausių laisvųjų radikalų grupių – reaktyviosios deguonies formos (ROS), kurios natūraliai susidaro įvairių biologinių procesų metu, pavyzdžiui, mitochondrijose gaminant energiją ar organizmui reaguojant į tam tikrus aplinkos veiksnius.

Organizme veikia antioksidacinės apsaugos sistema, padedanti reguliuoti reaktyviųjų molekulių kiekį. Kai ši pusiausvyra sutrinka ir laisvųjų radikalų susidaro daugiau nei organizmas pajėgia neutralizuoti, vystosi oksidacinis stresas. 

Nors laisvieji radikalai dažnai vertinami neigiamai, jų vaidmuo organizme priklauso nuo kiekio ir konteksto. Tyrimai rodo, kad reaktyviosios deguonies formos (ROS) dalyvauja perduodant signalus tarp ląstelių, imuninės sistemos veikloje bei kituose svarbiuose biologiniuose procesuose. Pavyzdžiui, imuninės sistemos ląstelės gali naudoti reaktyviąsias deguonies formas kaip vieną iš apsaugos mechanizmų kovojant su mikroorganizmais.

ROS taip pat dalyvauja procesuose, kurie padeda organizmui prisitaikyti prie įvairių pokyčių, pavyzdžiui, fizinio krūvio. Todėl organizmui svarbiausia pusiausvyra tarp laisvųjų radikalų susidarymo ir antioksidacinės apsaugos, o ne visiškas reaktyviųjų molekulių pašalinimas.

Oksidacinis stresas dažniausiai nėra susijęs su vienu konkrečiu veiksniu – jį gali lemti įvairių vidinių ir išorinių veiksnių derinys. Tyrimuose oksidacinio streso vystymasis siejamas tiek su organizme vykstančiais procesais, tiek su asmens aplinka bei gyvenimo būdu.

Toliau aptariami pagrindiniai veiksniai, kurie gali prisidėti prie didesnio laisvųjų radikalų susidarymo arba organizmo antioksidacinės apsaugos pokyčių. 

Kasdieniai įpročiai gali turėti įtakos oksidacinių procesų pusiausvyrai organizme. Prie dažniausiai minimų priskiriami:

• rūkymas

• perteklinis alkoholio vartojimas

• ilgalaikis stresas

• miego trūkumas

• mažas fizinis aktyvumas

Šių veiksnių poveikis dažniausiai priklauso nuo trukmės ir intensyvumo. Pavyzdžiui, trumpalaikis stresas yra normali organizmo reakcija, tačiau ilgai trunkantis stresas gali prisidėti prie didesnių oksidacinės pusiausvyros pokyčių.

Laisvųjų radikalų susidarymą gali skatinti ir tam tikri aplinkos veiksniai, pavyzdžiui:

• ultravioletinė (UV) spinduliuotė

• oro tarša

• kai kurie cheminiai junginiai

Visiškai išvengti aplinkos poveikio neįmanoma, tačiau jo reikšmė taip pat priklauso nuo intensyvumo ir trukmės. Organizmas nuolat prisitaiko prie aplinkos pokyčių, tačiau ilgalaikis didesnis išorinių veiksnių poveikis gali didinti antioksidacinės apsaugos poreikį. 

Didesnis oksidacinis stresas taip pat dažnai tiriamas įvairių sveikatos būklių kontekste, įskaitant:

• nutukimą

• metabolinį sindromą

• diabetą

• lėtinius uždegiminius procesus

Svarbu pabrėžti, kad oksidacinis stresas šiais atvejais dažniausiai tėra sudėtingų biologinių procesų dalis. Jis gali būti susijęs su uždegiminiais procesais, medžiagų apykaitos pokyčiais bei kitais organizme vykstančiais mechanizmais.

Oksidacinis stresas neturi specifinių simptomų, pagal kuriuos būtų galima tiksliai nustatyti šią būseną. Skirtingai nei daugelis kitų sveikatos sutrikimų, jis dažniausiai vertinamas pagal biologinius procesus ir tam tikrus oksidacinio streso žymenis, o ne pagal vieną ar kelis aiškius požymius.

Dėl šios priežasties oksidacinio streso poveikis paprastai vertinamas platesniame organizmo procesų kontekste. Tyrimuose nagrinėjamas jo ryšys su uždegiminiais procesais, ląstelių pažaida, audinių pokyčiais ir organizmo atsaku į įvairius vidinius bei išorinius veiksnius.

Kai kurie požymiai, kurie gali būti siejami su padidėjusiais oksidaciniais procesais:

• dažnesnis ar ilgiau trunkantis nuovargis

• lėtesnis atsistatymas po fizinio krūvio

• dažnesni uždegiminiai procesai

• spartesni odos senėjimo požymiai

• sumažėjęs fizinis pajėgumas

Svarbu suprasti, kad šie požymiai nėra būdingi tik oksidaciniam stresui. Jie gali atsirasti dėl daugelio kitų priežasčių, pavyzdžiui, miego trūkumo, ilgalaikio streso, mitybos pokyčių ar įvairių sveikatos būklių. Todėl vien pagal savijautą oksidacinio streso nustatyti negalima.

Oksidacinį stresą įvertinti sudėtingiau nei daugelį įprastų sveikatos rodiklių, nes nėra vieno universalaus tyrimo, kuris tiksliai parodytų bendrą oksidacinių procesų vaizdą. Taip yra todėl, kad oksidaciniai procesai vyksta skirtingose organizmo vietose ir gali apimti įvairias molekules – lipidus, baltymus ar DNR.

Moksliniuose tyrimuose oksidaciniam stresui vertinti naudojami įvairūs biologiniai žymenys (biomarkeriai), kurie padeda įvertinti skirtingus oksidacinės pažaidos procesus. Vis dėlto mokslinėse apžvalgose pažymima, kad šių rodiklių pritaikymas kasdienėje klinikinėje praktikoje vis dar ribotas.

Dažniausiai moksliniuose tyrimuose vertinami tokie rodikliai kaip:

• MDA (malondialdehidas), susijęs su lipidų oksidacija

• F2-isoprostanai – vieni dažniausiai naudojamų lipidų oksidacijos žymenų

• oksiduotas LDL cholesterolis

• glutationo sistemos rodikliai

Nors šie žymenys suteikia vertingos informacijos tyrimų kontekste, jų vertinimas labai priklauso nuo pasirinkto metodo, tiriamo proceso bei kitų veiksnių. Dėl šios priežasties oksidacinio streso tyrimai nėra laikomi įprasta bendros sveikatos vertinimo dalimi.

Visiškai išvengti oksidacinių procesų neįmanoma ir nereikia – jie natūrali organizmo veiklos dalis. Tačiau tam tikri kasdieniai įpročiai gali padėti palaikyti pusiausvyrą tarp laisvųjų radikalų susidarymo ir organizmo antioksidacinės apsaugos.

Oksidacinio streso mažinimas dažniausiai siejamas ne su viena priemone, o su bendru gyvenimo būdu – mitybos, poilsio, fizinio aktyvumo bei kitų kasdienių įpročių visuma.

Mityba – vienas iš veiksnių, galinčių prisidėti prie organizmo antioksidacinės apsaugos. Antioksidantų ir kitų biologiškai aktyvių junginių gausu įvairiuose maisto produktuose, ypač vaisiuose, daržovėse, uogose, riešutuose, sėklose bei kokybiškuose augaliniuose aliejuose, pavyzdžiui, ypač tyrame alyvuogių aliejuje.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad didžiausia nauda siejama ne su viena konkrečia medžiaga ar produktu, o su bendrais ilgalaikiais mitybos įpročiais. Esant poreikiui, šalia subalansuotos mitybos gali būti vartojami ir antioksidantų papildai. 

Kokie yra pagrindiniai antioksidantai, kuo jie skiriasi, kuriuose maisto produktuose jų galima rasti bei ką verta žinoti apie antioksidantų papildus, plačiau skaitykite išsamiame straipsnyje apie antioksidantus.  

Kokybiškas miegas svarbus daugeliui organizmo atsistatymo procesų. Miego trūkumas gali paveikti hormonų reguliaciją, imuninės sistemos veiklą ir uždegiminius procesus, kurie svarbūs palaikant normalią organizmo pusiausvyrą. 

Mokslinėse apžvalgose nagrinėjama, kad nepakankamas ar sutrikęs miegas gali būti susijęs su oksidacinio streso žymenų ir organizmo antioksidacinės apsaugos pokyčiais.

Ilgalaikis psichologinis stresas taip pat gali turėti įtakos organizmo fiziologiniams procesams. Streso metu aktyvuojamos įvairios organizmo sistemos, įskaitant hormoninius atsakus. Tyrimuose nagrinėjama, kaip ilgai trunkantis stresas gali būti susijęs su reaktyviųjų deguonies formų susidarymu, uždegiminių procesų ir oksidacinės pusiausvyros pokyčiais. 

Ilgalaikio streso valdymas nereiškia visiško streso pašalinimo – trumpalaikės reakcijos į stresą yra normali organizmo dalis. Daugiau dėmesio reikėtų skirti lėtiniam, ilgai trunkančiam stresui ir pakankamam atsistatymui.

Tam gali padėti:

• pakankama miego trukmė

• reguliarus poilsis

• atsipalaidavimo metodai

• darbo ir poilsio režimo palaikymas

Taip pat kviečiame skaityti išsamų straipsnį apie greitus streso mažinimo būdus.

Kalbant apie fizinį aktyvumą, verta paminėti vieną įdomų organizmo prisitaikymo mechanizmą. Intensyvesnio fizinio krūvio metu laikinai padidėja reaktyviųjų deguonies formų gamyba, todėl trumpuoju laikotarpiu oksidaciniai procesai gali sustiprėti. Tačiau tai nebūtinai laikoma neigiamu reiškiniu. Reguliariai kartojamas fizinis krūvis skatina organizmo adaptaciją – šis reiškinys vadinamas hormeze. Taigi nedidelis bei kontroliuojamas stresas gali paskatinti teigiamus organizmo apsauginių sistemų pokyčius. 

Šis reiškinys nagrinėjamas ir moksliniuose tyrimuose – juose aprašoma, kad fizinio aktyvumo metu susidarančios reaktyviosios deguonies formos gali veikti kaip signalinės molekulės, dalyvaujančios organizmo atsake į fizinį krūvį.

Žinoma, nereikėtų pamiršti ir tinkamo fizinio aktyvumo balanso. Labai intensyvus krūvis be pakankamo poilsio gali tapti papildomu stresu organizmui, todėl svarbu derinti reguliarų judėjimą su pakankamu atsistatymu.

ATMINTINĖ: KĄ VERTA ŽINOTI APIE OKSIDACINĮ STRESĄ?

Oksidacinis stresas – natūralių organizme vykstančių procesų dalis, tačiau svarbiausia yra pusiausvyra tarp laisvųjų radikalų susidarymo ir antioksidacinės apsaugos. Laisvieji radikalai organizme atlieka ir svarbias funkcijas, todėl tikslas nėra jų visiškai išvengti. Daug daugiau reikšmės turi veiksniai, padedantys palaikyti normalius organizmo procesus: įvairi mityba, pakankamas poilsis, tinkamas fizinio aktyvumo balansas ir kiti ilgalaikiai gyvenimo būdo įpročiai. Oksidacinį stresą reikėtų vertinti kaip bendrą organizmo pusiausvyros dalį, o ne vieną atskirą procesą.